Sveiki gyvi, brangieji! Negaliu patikėti, jog prabėgo 1, 2, 3… OHO, net 4 MĖNESIAI nuo mano paskutiniojo įrašo šiame blog’e! Jaučiuosi labai kalta prieš Jus ir prieš save, tad manau, jog be pasiaiškinimo, ką veikiau visus šiuos mėnesius, taip lengvai nepraslysiu. Nemeluosiu, šis laikotarpis man buvo ypač sudėtingas, pati tinkamiausia metafora, kokią sugalvojau jam apibūdinti – Amerikietiški kalneliai. Nuo pakilimų iki visiškų nuosmukių… Savo rudenį pradėjau sudėtinga Pectus Excavatum operacija, nenoriu kapstytis giliau, kas po velnių yra tas PE, bet nė nesumirksėjus galiu pasakyti, kad tai buvo vienareikšmiškai pats sunkiausias iššūkis mano gyvenime. Pirma savaitė po operacijos buvo tiesiogine ta žodžio prasme visiška agonija, kurią lydėjo didelės dozės morfino, neleidusios man suvokti tikrojo skausmo ir visko, kas vyko aplink. Pirmasis mėnuo buvo toks velniškai sunkus, jog ėmiau galvoti, kad ši operacija mane labiau sužalojo, nei pagydė. Antrasis mėnuo – hmm, nors ir chroniškas skausmas buvo beveik praėjęs, niekaip nesugebėjau iškelti rankų aukščiau krūtinės lygio, negana to, mano rankose visiškai nebuvo jėgos, negalėjau atsidaryti lango, užmaišyti keksiukų tešlos ar viso labo supjaustyti svogūno (beje, dėl visiško negebėjimo gaminti maisto priaugau keletą kilogramėlių, nes su Kevinu buvome gyvi tik greitmaisčiu 😄). Trečiasis mėnuo buvo gana ramus, bet kažkodėl vis vien nesijaučiau pakankamai gerai, kad galėčiau Jums paruošti naują įrašą, ir galiauuuuusiai… Ta-daaam! Ketvirtasis mėnuo – aš jau čia! Pagaliau… Be proto pasiilgau savo blogo, o dar labiau Jūsų, tad nenoriu daugiau gaišti nei sekundės. Lekiam gaminti!!! ♥️
Šiandien mūsų garbės svečias yra ponas Meksikietiško Chorizo, Krevečių ir Manchego sūrio mėsainis. Galėčiau Jums pažerti tūkstančius skaniai skambančių epitetų apie šį mėsainį, bet to nedarysiu. Kodėl? Nagi.. Jūs tik pažiūrėkite į jį… Kartais tiesiog neįmanoma žodžiais apibūdinti koks skanus gali būti maistas, mano galva, nuotraukos tai gali padaryti geriau. 📸 Geriau jau papasakosiu, kuo šis gražuolis yra toks ypatingas ir kodėl aš oficialiai paskelbiau, kad tai yra pats skaniausias mano ragautas mėsainis.🍔
Visų pirma, pakilkite į puslapio viršų ir dar kartą perskaitykite pavadinimą. Taip, mielieji, šventoji chorizo, krevečių ir Manchego sūrio trejybė yra tokia velniškai gera, kad ji turėtų būti nelegali (arba bent jau apmokęstinta, kaip ir viskas mūsų šalelėje👌🏽), bet kadangi taip (kolkas) nėra – eikime prie reikalo…
Jei reiktų keliais žodžiais apibūdinti chorizo, pavadinčiau ją skonių fiesta – bet kam, prie ko pastaroji prisiliečia, ji suteikia turtingo, specifinio skonio. Tiems, kas nė nenutuokia, apie ką eina kalba – tai kiaulienos dešra su maltos paprikos prieskoniais (jei nuoširdžiai, tai daaaaug daugiau, nei mėsa ir priekoniai – tai tradicijos). Būtent šio mano chorizo maltinuko improvizacija susieta su meksikietiška chorizo dešra (meksikietiška chorizo yra gan skiriasi, nuo ispaniškos ar portugališkos bei mano skonio receptoriams įdomesnė, nes turi ryškesnę aštrių paprikų natelę). Kitas nerealus dalykas apie šį mėsainį yra Manchego sūris. Rimtai, tai vienas iš pačių skaniausių avių pieno sūrių, kurį galite rasti parduotuvių lentynose. 🧀 *Linksmas faktas – Manchego sūris gaminamas La Manšos regione, kuris, kaip jau visi žinome, pagarsėjęs kaip Don Kichoto namai*. Nepaisant to, jau gana ilgą laiką ieškau sepijos rašalo, tačiau, kaip bebūtų apmaudu, niekur jo nerandu. Planavau mėsainių bandeles kepti su šiuo rašalu tam, kad jos įgautų papildomo neįprasto skonio ir taptų ypač unikaliai atrodančios, nes, dievulėliau, šie mėsainiai nusipelnė prabangaus įvaizdžio… Deja, deja, mano įsigytos bandelės jau buvo nudažytos maistiniais dažais, bet ne sepijos rašalu, tačiau vis tiek esu labai laiminga, nes šie gražuoliai mėsainiai tikrai pelningai išsiskiria iš kitų!
