Aš svajotoja. Visiškai nepataisoma, optimistiška ir beviltiška svajotoja, kuri kiekvieną rytą pabunda su saujomis naujų idėjų ir tikisi, kad kažkokiu būdu sugebės apgauti laikrodį ir turėti daugiau nei 24 valandas per parą. Deja, deja, šį sekmadienį tas laikrodis pats mane apgavo, pereidamas į vasaros laiką ir beširdiškai sutrumpindamas mano dieną dar viena valanda. 😁 Tačiau, kaip bebūtų keista, nuo to mano diena ne tik nenukentėjo, bet ir tapo ypač produktyvi bei neįprasta.
Šios savaitės viduryje sulaukiau intriguojančio laiško iš mūsų kaimynės latvės, baiginėjančios komunikacijos studijas privačiame Ispanijos universitete. Žodžiais nemoku apsakyti, kaip malonu buvo išgirsti, jog jai nepaprastai patiko mano blog’as, kepiniai, veikla ir kad ji norėtų iš manęs paimti interviu, tema „Tūkstantmečio tinklaraštininkai”. Aš, be abejo, sutikau ir su nekantrumu (ir, žinoma, jauduliuku) laukiau to sekmadieninio pokalbio su ja.
Po mudviejų interviu dar kurį laiką likau sėdėti ant kėdės. Aš mąsčiau… Staiga atėjo suvokimas, jog kažkas mane įvertino, jog iš visų tų TŪKSTANČIŲ tinklaraštininkų ji išsirinko mane ir kad, po velnių, aš padarau mažiau, nei turėčiau! Tądien susimąsčiau, jog savo portfolio darbus atnaujinu bent kartą į savaitę, o naujus receptus… hmm… ne taip dažnai kaip norėčiau. Aš privalau kurti vertę, privalau duoti duoti duoti Jums. Ir nieko neprašau mainais, nes man tiesiog patinka duoti! Gera duoti net ir tam anoniminiam vartotojui, kuris prisidengęs slapyvardžiu man pasako, kad aš neišmanau to, ką rašau, kritikuoja totaliai bet ką ir kabinėjasi prie įvairiausių smulkmenų. 😊Trumpai tariant – supratau, kad kuo daugiau duodu, tuo labiau man sekasi. Duodama aš laimiu, o kas gi nenori būti laimėtoju? ✌
O ČIA nuoroda į kitą mano sekmadienio darbelį. Kaip ir sakiau, diena buvo super produktyvi!
O dabar apie Toscatarta! Iš tiesų, šį pyragą turėčiau vadinti originaliu švedišku pavadinimu – Toscakaka, tačiau lietuviams šis žodis kelia nekokias asociacijas, o ir pats pyragas tikrai ne „kaka”, greičiau labai „niam niam”, tad pasilieku prie angliškojo vertimo.😁 kad ir kaip ten bebūtų, ačiū Die, jog „kaka” švedų kalboje reiškia ne ką kitą, kaip „tortas”, iš karto ramiau, ar ne? 😁 o kita žodžio dalis „Tosca”, manoma, yra susijusi su Džiakomo Pučinio opera „Toska”.
Pats pyragas yra paprasčiausio vanilinio biskvito ir karamelizuotų, apskrudusių migdolų riekelių derinys. Biskvitas gaunasi nuostabiai purus, minkštas ir drėgnas, apskrudę migdolai prideda malonaus traškumo, o sirupas, likęs nuo migdolų masės, įsigeria į biskvito viršų, taip suteikdamas papildomo skonio. Toscatarta variacijų yra begalybė, tačiau šiandien jums pateiksiu man labai patikusį, pakoreguotą Reičelės Allan receptą.
