Jau kone visą savaitę rymoju prie kompiuterio ekrano, svarstydama kaip šį receptą pateikti patraukliai ir priimtinai vis dar gana konservatiškai mūsų liaudžiai. 😁 Deja, deja – mano neuronų jungtys su šia užduotimi nesusitvarko, todėl kalbėsiu tiesiai šviesiai ir be jokių užuolankų, pamėginsiu paaiškinti, kas ta kengūriena ir su kuo gi, po galais, ji valgoma.😸 Tad, jei kažkokiu būdu į Jūsų namus atkeliavo bent keli gabalėliai kengūrienos filė ir Jūs neturite žalio supratimo ką su ja daryti, maloniai kviečiu užbaigti skaityti šį įrašą ir pasigaminti kengūrienos salotų, kurios garantuotai pamalonins ir Jus, ir Jūsų skonio receptorius!
Visų pirma, norėčiau pakalbėti apie pačią mėsą, kadangi ruošdamasi gaminti kengūrieną susidūriau su kažkokia neracionalia moraline atmetimo reakcija iš aplinkinių. Tai va, nuliūdinsiu – kengūriena nėra nei egzotiška, nei reta, galbūt labiau nekasdieniška, bet ir tai tik už Australijos ribų. Apie ką dauguma žmonių niekada nė nesusimąstė (tarp jų ir aš), yra tai, kad kengūriena yra YPAČ draugiška gamtai. Kengūros, skirtingai nei karvės, jaučiai, kiaulės, avys ir kiti kanopiniai, yra minkštapėdžiai gyvūnai, o tai reiškia, kad jos padaro DAUG DAUG mažiau žalos gamtai (šiuo atveju žemei, dirvai), nei kanopiniai, kurių veisimo padarinys – nuganymas (trumpai tariant, dėl intensyvaus ganymo pažeidžiama dirvos augalinė danga, o tai sukelia padidintą eroziją). Nepaisant to, toks dalykas, kaip kengūrų fermos nė neegzistuoja, šiuo metu absoliučiai visa kengūriena yra „laukinės kilmės” – kengūros gyvena savo natūralioje aplinkoje, maitinasi ne pašarais, o natūraliai gamtoje augančiu maistu, nepatiria streso (kaip narvuose blusomis aplipusios, žaizdotos, beplunksnės ir saulės nemačiusios vištos), o medžiotojai jas, vadovaudamiesi griežtomis Australijos aplinkosaugos taisyklėmis ir įstatymais, medžioja ir parduoda supirkėjams (panašiai kaip ir miško žverys Lietuvoje). Be to, yra atlikti išsamūs tyrimai, įrodantys, jog kengūros išskiria juokingai mažai metano dujų, lyginant su įvairiais galvijais, laikomais fermose ir įvairiuose feedlot’uose. Toliau nė netęsiu – jau supratote, kad kengūros yra ypatingai draugiškos gamtai.🙂
O dabar apie pačią mėsą. Ką tik minėtos priežastys, tokios kaip nepatiriamas stresas, natūralus maistas ir gyvenimas laukinėje gamtoje nulemia ypač aukštą kengūrienos kokybę, o jos maistinė vertė yra išties pavydėtina. Tai yra ypač liesa raudona mėsa, kuri turi mažiau nei 2% riebalų. Taip pat joje yra labai mažai sočiųjų ir trans riebalų. O geriausia tai, kad kengūriena yra pripažinta kaip didžiausias žinomas CLA šaltinis (CLA – konjuguota linolio rūgštis, svarbi svorio reguliavimui, širdies ligų prevencijai ir turinti antikancerogeninių savybių), t.y. net 5 kartus daugiau CLA nei kitose mėsos rūšyse! 🙂
Parsinešiau namo kengūrienos ir sėdėjau patenkinta. Maniau, kad tai bus ypač egzotiška mėsa, bet vos pagooglinus supratau, kad čia tik aš savo galvoje ją paverčiau tokia egzotiška 😀 Australai sėkmingai kepa kengūrienos mėsainius, kone bet kurioje Australijos parduotuvėje galima rasti kengūrienos faršo (beje, jis žiauriai pigus! 😀), o ir užsienio šalyse restoranai tikrai gamina patiekalus su šia mėsa (ypač populiarūs yra steikai). Net sportininkai ją valgo, augindami raumenų masę.💪
Smagus faktas – kengūrų populiacija Australijoje yra didesnė, nei žmonių skaičius šioje šalyje.✔
Tai koks gi vis tik tas kengūrienos skonis? Geras klausimas. 🤔 Jei būčiau nežinojusi, ką valgau – vienareikšmiškai būčiau pasakiusi, kad tai jautiena. Net ir iš milijono eurų būčiau susilažinusi, kad tai ji ir niekas kitas 😀 Tekstūra, skonis, išvaizda – viskas man priminė jautieną. Tačiau vienas dalykas skiriasi, kengūriena neturi to įkyraus kvapo, kurį turi jautiena (vien dėl jo nemėgstu pastarosios mėsos). Na bet kalbėti apie kažkieno skonį yra tas pats, kaip laižyti medų per stiklą. Gal geriau einam ir pagaliau pasigaminam tas nelemtas salotas? 😀🥗
